Bendraudami mes keičiamės informacija. Vienas kažką pasako, tada kitas išsako savo nuomonę arba pateikia prašymą, nurodymą… Atrodo, viskas paprasta – tiesiog sakai, ką galvoji, ir tiek. Tačiau tikriausiai esate pastebėję, kad mintis ar idėja gali būti tokia laki, tokia nepagaunama, kad nė pats nežinai, kaip čia tiksliau išsireiškus. O juk svarbu dar ir kad kitas teisingai suprastų – ne tik pačią mintį, bet ir jūsų intensiją, ypač jei norite tartis, ką nors gauti, padaryti įtaką pašnekovo veiksmams. Tad dabar ir pasvarstykime, kaip formuluojame teiginius, kokie jie būna, ir kaip   skirtingas teiginio formas dažniausiai priima adresatas.

“TU” tipo teiginiai ir “AŠ” tipo teiginiai

Tikriausiai perskaitę šių dviejų tipų teiginių pavadinimus pagalvojote, kad “Aš” tipo teiginiai yra egoistiškai orietuoti į save patį, todėl jie bus nerekomenduojami. Dalis tiesos tame yra – Read more…

Kažkada labai seniai Sokratas, mokydamas savo mokinius, sukūrė savotišką mokymo metodą, kurį ir dabar naudojame pedagogikoje, psichologiniame konsultavime, psichoterapijoje. Jis būtinai įtraukiamas ir į koučingo (coaching) siūlomų pokalbio technikų sąrašą, nes puikiai atitinka ugdomojo vadovavimo (lietuviškas coaching atitikmuo) nuostatas: padėk žmogui augti pačiam, atskleisk jo potencialą, paskatink mąstyti – nes tik įvykus pokyčiams mąstyme įvyks pokyčiai elgesyje ir turėsime kitus rezultatus. Ši pokalbio technika (ar metodas) taip ir vadinama – “sokratiškas klausinėjimas” arba “Sokrato klausimai”. Visas sokratiškų klausimų gudrumas – paklausti mokinį taip, kad jis būtų priverstas galvoti pats, o ne laukti mokytojo teikiamos informacijos, ir kad jo atsakymas taptų atspirties tašku sekančiam mokytojo klausimui… Taip klausimas po klausimo mokinys “išmąsto” visa tai, ką tradiciškai dirbantis mokytojas papasakotų pats. Anot Sokrato, tik toks mokymas yra efektyvus, nes tik šitaip dirbant įmanoma palaikyti mokinio aktyvumą (tas svarbu pedagogams). Greta aktyvumo prisideda dar ir atsakomybė bei motyvacija daryti viską, kas paremtų išsakytas mintis: juk aš pats taip pasakiau (tai rūpi vadovams). O psichologai itin vertina sokratiškus klausimus dėl to, kad jie, o tiksliau – atsakymai į juos, leidžia atsakinėjančiam žmogui susivokti savo paties mintyse, ypač kai kalbame apie ne visai aiškiai suvokiamus motyvus.

Tačiau nebūtina būti nei filosofu, nei psichologu, kad galėtum pritaikyti tokį klausinėjimo metodą. Buityje mes dažnai tai darome, nė nesusimąstydami, kodėl ir kaip to metodo išmokome. Galbūt mėdžiojame savo mokytoją ar atkartojame vaikystės patirtį. Svarbiausia – naudojame tai dėl to, kad praktiškai tai pasiteisina. Read more…

Senos knygos pasakoja, jog kartą Sokratui atvedė naują mokinį, degantį noru išmokti gražiai kalbėti. Filosofas, keletą minučių pasikalbėjęs su jaunuoliu, pasakė, jog už mokslą šiam reikėsią mokėti dvigubai. “Kodėl?” – paklausė būsimas mokinys. „Todėl, kad man teks tave mokyti dviejų mokslų, – esą atsakė Sokratas, – ne tik mokslo kalbėti, bet ir mokėjimo klausyti.“

Šiuolaikiniam žmogui mokėjimas klausyti taip pat labai reikalingas, tačiau ne kiekvienam sekasi juo pasinaudoti spontaniškai, savaime – jei neskiriam tam specialaus dėmesio. Juk gyvenimo tempas skatina mus judėti vis greičiau, o judėti – vadinasi, daugiau kalbėti, mažiau tylėti… Klausymas gi, atvirkščiai, mums siejasi su pauze, lėtėjimu. Read more…

Kaip ir kitos mums žinomos gyvos būtybės, žmogus nuolat keičiasi informacija su savo gentainiais. Tik žmogus, būdamas sąmoninga būtybe, tai darydamas labiau įprato naudotis loginėmis sąvokomis. Paprastai juk sakome: “mes kalbamės”. Toks išsireiškimas,  jei suprasime jį visai pažodžiui, siūlo labiau nei kur kitur nukreipti dėmesį į pačią kalbą – t.y. žodžius, kuriuos pasakome. Kai kurie taip ir daro – jie klauso nepakeldami akių nuo laikraščio, tyrinėjamo dokumento arba tiesiog neskiria dėmesio “nereikšmingų” pokyčių pašnekovo veide bei stovėsenoje tyrinėjimui. Tačiau tikriausiai visi esame patyrę situacijų, kai kažkoks vidinis nujautimas, gal intuicija, perspėja: “čia kažkas ne taip”. O gal – atvirkščiai – apima pasitikėjimo, bendrystės pojūtis. Psichologai mano, kad tokia intuicija nėra joks mistinis šeštas pojūtis: greičiausiai tokį sprendimą priimame atsižvelgdami į daugybę ženklų (ir žodinių, ir nežodinių), kuriuos valingai ar nevalingai siunčia mums pašnekovas. Jei tuos ženklus susirenkame ir situaciją įvertiname sąmoningai, sakome: “supratau”. Jei dalį ženklų užfiksuojame, bet net nežinome, kad tai padarome, ir netyrinėjame tų ženklų protu, ateina tokios mintys: “intuicija sako, kad…” arba: “nujaučiu…”. Balso charakteristikos (tembras, greitis, tonas, pauzės…) ir kūno kalba (gestai, mimika, laikysena, taip pat išoriškai pastebimos fiziologinės reakcijos…) nors visada lydi žodžius, ne visada būna sąmoningai pastebėti ir įvertinti. Jei žmogus racionalesnis, dalykiškas, žodžių kalba jam atrodo aiškesnė. Read more…

Varteliai į bendradarbiavimą palaikantį bendravimą

Apie efektyvų bendravimą rašoma ir kalbama daug. Pradedant bendromis etiketo taisyklėmis ir baigiant labai konkrečiais patarimais, kaip parinkti ir ištarti žodžius, kur ir kiek laiko fokusuoti žvilgsnį, kaip suderinti gestus ir pan. … Ir tikrai, galima išmokti aktyvaus klausymo meno, galima sąmoningai pokalbio metu užduoti daugiau atvirų klausimų, pasirinkti pozityvesnius teiginius. Tačiau net ir tuomet gali nutikti taip, kaip neretai nutinka per kokio gerai pasirengusio politiko rinkimų kampaniją – žiūrėk,  tai vienas, tai kitas klausytojas  po tokio tobulo kalbėtojo kalbos ima ir pamąsto: “kalba tai jis gražiai, net ir judesius “nušlifavo” – jokių uždarumą rodančių gestų, atvirais delnais ir dailia šypsena rodo esąs draugiškas… bet kažkodėl jaučiu, kad tuščia vieta esu aš jam, jis tik savo įvaizdžiu rūpinasi…”. Read more…