Kai kuriose situacijose klausome, girdime ir suvokiame tarsi savaime, be pastangų. Garsai (tai gali būti ir kalba, ir muzika bei dainavimas, ir gyvūnų ar įvairių prietaisų skleidžiami garsai) patraukia dėmesį patys. Jiems tai pavyksta todėl, kad jie yra, pavyzdžiui, labai stiprūs arba, atvirkščiai – labai silpni; itin gerai pažįstami, kažką primenantys arba, atvirkščiai – visai nauji ir nepažįstami; todėl, kad mums jų nešama informacija yra svarbi ir laukiama; todėl, kad būtent tuo metu mūsų dėmesys yra “laisvas”, neturi ką veikti, ir todėl “gaudo” iš aplinkos viską…Toks klausymas vadinamas pasyviu. Jis “įsijungia” ir “išsijungia” priklausomai nuo garsų svarbos ir mūsų vidinės būsenos, tačiau mes jo nevaldome. Jei tik imame dėti pastangas – sukaupiame dėmesį, stengiamės įsigilinti, nieko nepraleisti, suprasti ir pan. – vadinasi, imame klausyti kitaip, ir tai jau vadinama aktyviu klausymu. Read more…

Kai gavau  pasiūlymą paruošti straipsnį apie atostogas, apsidžiaugiau – juk rašyti apie atostogas beveik taip pat puiku kaip atostogauti J ! Tačiau kai po poros valandų atkeliavo patikslinimas, jog tai turėtų būti būtent atostogų planavimo tema, staiga pajutau, kaip to smagaus nusiteikimo kreivė ėmė leistis žemyn… Kas atsitiko, – pamaniau, – juk nesuplanuotų atostogų būti iš viso negali, jos paprasčiausiai taip niekada ir neprasidėtų… Bet, šiaip ar taip, šitas emocinis “subangavimas” davė dingstį kaip tik į tai truputėlį ir pasigilinti. Read more…

Ar kada nors esate sakęs kalbą stovėdamas ant kėdės? Ne? Vadinasi, laikas prisiminti vaikystę (na, jei sakėte, tai, ko gero, ir taip prisiminėte…). Ir tą eilėraštuką, kurį tėvai taip norėjo kad padeklamuotumėt visų svečių akivaizdoj… O kad būtumėt geriau matomas ir „solidžiau“ atrodytumėt, tuomet – na va, pamažu jau prisimenat – jus ir užkėlė ant kėdės… Read more…

Dirbu – sėdžiu įbedusi žvilgsnį į kompiuterio ekraną ir maigau klaviatūrą. Vienas dokumentas, antras, trečias… Jų čia visa šūsnis. Abejingai dėbteliu į tą krūvą, ir dirbu toliau –  neskubėdama, lėtai, netgi vangokai. Kitaip „nesigauna“: ketvirta valanda po pietų, pats tas laikas, kai viskas sulėtėja. Žinau, kad tokiu tempu besitvarkydama sugaišiu dar mažiausiai penkias valandas. Taip pat žinau, kad vienaip ar kitaip tą darbą reikia padaryti šiandien – ryt ryte turiu išsiųsti klientui. Na ir kas, manau, bene pirmas vakaras, praleistas taip. Nieko džiuginančio, bet ir jokios tragedijos. Tiesiog tingiai dirbu toliau. O kur skubėti? Jokio skirtumo – ar padarysiu iki devynių, ar iki dešimtos. Bet kokiu atveju – padarysiu. Read more…

Kas tai yra kūno kalba, daugelis esame girdėję. Įvairiuose seminaruose bei kursuose, kuriuose mokoma bendravimo meno subtilybių, raginama atkreipti dėmesį ne tik į tai, ką kalba pašnekovas, bet ir į tai, ką jam bekalbant veikia jo kūnas – judesius, įvairius gestus, laikyseną, veido išraišką, akių judesius ir pan., taip pat ir į balso charakteristikas. Kam viso to gali prireikti? Nagi tam, kad galėtume geriau suprasti, kas iš tiesų vyksta žmonių, su kuriais tuo metu bendraujame, galvose – t.y., ką jie galvoja, ką jaučia, kokiais požiūriais vadovaujasi, ir ar tai, ką sako, yra tikrai tai, ką jie ir nori pasakyti. Kad mintys bei emocijos ir kūnas yra tarpusavyje susiję, tikriausiai abejonių nekyla – štai iš susitikimo su klientu grįžo kolega: iš jo nuleistų pečių, surauktos kaktos ir „nukabintos nosies“ suprantame, kad jam atrodo, jog susitikimas nepavyko ir jis jaučiasi prastai; o štai po pokalbio su vadovu į kabinetą tiesiog įskrenda bendradarbė, ji šypsosi ne tik lūpomis – visu veidu, ir net klausti nereikia, kokį atlikto darbo įvertinimą ji išgirdo, ir ar tas įvertinimas jai yra svarbus. Dar daugiau – bent jau šiais abiem minėtais atvejais būtent tai, ką kalbėjo kūnas, buvo nulemta vidinės žmogaus būsenos, t.y. jo minčių ir emocijų, kurias tos mintys jam sukėlė.

Bet – tikriausiai susimąstėt kada – jei kalba kito žmogaus kūnas, tai gal kalba ir mano paties? Read more…

Jei į darbo su personalu reikalus pažvelgtume darbdavio akimis, greit suprastume, kad darbuotojo noras dirbti yra ne ką mažiau svarbus nei jo sugebėjimas padaryti tai, ko iš jo tikimasi. O gal net ir dar svarbesnis. Kitaip sakant, tai – motyvacijos klausimas. Ir jis rūpi kiekvienam vadovui, vos tik jis tampa vadovu. Na, o jeigu vadovavimas nėra jūsų pagrindinis darbas, jei tiesiog esate komandos narys, specialistas, svarstydamas apie tai, kas gali skatinti žmones efektyviau dirbti, dažniau galvoje turite save nei kitus.

Kartą vienas vadovas paklausė, ką daryti, kad darbuotojas būtų motyvuotas dirbti? Ir pats atsakė į šį klausimą – „Nieko! Vadovas nieko neturi daryti, paprasčiausiai į darbą reikia priimti tik tuos, kurie nori dirbti, ir nebus jokių problemų. Motyvacija – kiekvieno darbuotojo asmeninė problema.“ Read more…

Kai išgirstame žodį „derybos“, pirmos kilusios asociacijos tradiciškai būna susijusios su politikais, pardavimo vadybininkais ir turgaus prekiautojais. Tačiau dabar, kai spauda ir internetas pilni straipsnių, aiškinančių, kaip svarbu yra išmokti derėtis kiekvienam, ir kaip stipriai nuo to priklauso mūsų gyvenimo kokybė, ko gero, jau nieko nenustebintume pasakę, kad su derybų situacijom susiduriame visi ir nuolat, ne vien pirkdami ką turguje. Taigi, kad yra toks dalykas, kaip derybos, ir kad jis, norime mes to ar ne, užima dalį mūsų gyvenimo, lyg ir savaime aišku. Tačiau nuo to nepasidaro aiškiau, o kas per daiktas apskritai tai yra, kame gi to, ką vadiname derybomis, esmė. Ją, pasirodo, kiekvienas interpretuojame savaip. Read more…

“Netikėdamas savimi genijumi nebūsi“ (H. de Balzakas)

O, kažin, kuo gali būti netikėdamas savimi? Na, jei ne genijumi, tai gal…, na, pavyzdžiui mokytoju ar vaikų darželio auklėtoja? Sakysite, turbūt nelabai – vaikai juk greit pajustų tą nepasitikėjimą savo jėgomis, ir galiausiai „užliptų ant galvos“ arba, dar blogiau, visai nekreiptų dėmesio. Tai gal pardavimo vadybininku, juk jų vis reikia ir reikia? Na tai jau ne – taigi nieko neparduosi! Tai… gal siuvėja ar vairuotoju…? Ką gi, įsivaizduokite vairuotoją, nepasitikintį savimi, darantį kairį posūkį judrioje miesto sankryžoje, kurioje nėra šviesoforo… Grėsmė čia jau kiltų ne tik jam vienam, o ir aplinkiniams taip pat. Ir taip, į kokią darbo sritį bepažvelgtume, visur pamatytume tą patį: be pasitikėjimo savimi – tik žingsnis ten, du atgal ir trypčiojimas vietoje. Geriausiu atveju… Read more…

Kartą, kai jaučiausi visiškai pavargusi ir man norėjosi tik svajoti apie atostogas, užsukau į vienos kelionių agentūros tinklapį. Ten akį patraukė siūlymas pažaisti, o tuo pačiu ir pasitikrinti, kaip gerai pažįstu pasaulio šalis – „žaisk ir laimėk“ ar kažkas panašaus. Ekrane pasirodė Afrikos žemėlapis su visų jos valstybių kontūrais, tik niekur nebuvo užrašų, nurodančių, kur kokia šalis. Kas keletą sekundžių greta žemėlapio išnirdavo vis kitos valstybės pavadinimas, o žaidėjui (t.y. man) reikėdavo nedelsiant surasti tą šalį žyminčią teritoriją. Dirbant greitai ir tiksliai, per tam tikrą laiką (atrodo, tris minutes) turėjo būti „užpildytas“ visas žemėlapis. Na, o jei padarysi klaidų ar per ilgai svarstysi, tuomet tiesiog nebetilpsi į numatytą laiką, ir … galėsi nebent žaisti iš naujo… Tiesą sakant, tą vakarą tik tai ir tedariau. O kai jau galėjau nesunkiai tilpti į laiko limitą, atsirado azartas ir noras tai padaryti per dar trumpesnį laiką. Šitaip net nepastebėjau, kaip puikiai išmokau tą geografijos pamoką. Ir, svarbiausia – jokio „kalimo“, tik smagiai praleistas laikas! Read more…