Psichologija Kasdien

Kai gavau  pasiūlymą paruošti straipsnį apie atostogas, apsidžiaugiau – juk rašyti apie atostogas beveik taip pat puiku kaip atostogauti J ! Tačiau kai po poros valandų atkeliavo patikslinimas, jog tai turėtų būti būtent atostogų planavimo tema, staiga pajutau, kaip to smagaus nusiteikimo kreivė ėmė leistis žemyn… Kas atsitiko, – pamaniau, – juk nesuplanuotų atostogų būti iš viso negali, jos paprasčiausiai taip niekada ir neprasidėtų… Bet, šiaip ar taip, šitas emocinis “subangavimas” davė dingstį kaip tik į tai truputėlį ir pasigilinti. Skaityti daugiau……

Ar kada nors esate sakęs kalbą stovėdamas ant kėdės? Ne? Vadinasi, laikas prisiminti vaikystę (na, jei sakėte, tai, ko gero, ir taip prisiminėte…). Ir tą eilėraštuką, kurį tėvai taip norėjo kad padeklamuotumėt visų svečių akivaizdoj… O kad būtumėt geriau matomas ir „solidžiau“ atrodytumėt, tuomet – na va, pamažu jau prisimenat – jus ir užkėlė ant kėdės… Skaityti daugiau……

Kažkoks budistų išminčius sakė, kad iš visko gali kažko išmokti. Taigi, šįryt gavau gėlės pamoką. Ji visa dabar, ta mano kalnų žibuoklė, apsipylusi žiedais – pačiame žydėjime… Bet kai kurie žiedeliai, iš arti gerai pažiūrėjus, ima darytis jau nebe pirmos jaunystės grožio. Saugoti juos? Juk iš toli – gražu. O gal nuskinti ir numesti? Kelias dienas saugojau. Bet kai šiandien neapsikentusi nukirpau tuos, kurie jau visai sudžiūvę, spėkit, ką radau po apačia? Kreivai susisukusius, išsiklaipiusius, negalėjusius normaliai išsiskleisti naujus žiedelius. Dabar skinu viską, kas jau nėra super grožio, ir tai “atsiperka” naujais pumpurais. Va ir galvoju – juk kartais išties mums sunku išmesti, atsisakyti kažko, liautis ką darius, kas jau nebereikalinga… o po apačia laukia savo valandos kažkas kita.

Dirbu – sėdžiu įbedusi žvilgsnį į kompiuterio ekraną ir maigau klaviatūrą. Vienas dokumentas, antras, trečias… Jų čia visa šūsnis. Abejingai dėbteliu į tą krūvą, ir dirbu toliau -  neskubėdama, lėtai, netgi vangokai. Kitaip „nesigauna“: ketvirta valanda po pietų, pats tas laikas, kai viskas sulėtėja. Žinau, kad tokiu tempu besitvarkydama sugaišiu dar mažiausiai penkias valandas. Taip pat žinau, kad vienaip ar kitaip tą darbą reikia padaryti šiandien – ryt ryte turiu išsiųsti klientui. Na ir kas, manau, bene pirmas vakaras, praleistas taip. Nieko džiuginančio, bet ir jokios tragedijos. Tiesiog tingiai dirbu toliau. O kur skubėti? Jokio skirtumo – ar padarysiu iki devynių, ar iki dešimtos. Bet kokiu atveju – padarysiu. Skaityti daugiau……

Kas tai yra kūno kalba, daugelis esame girdėję. Įvairiuose seminaruose bei kursuose, kuriuose mokoma bendravimo meno subtilybių, raginama atkreipti dėmesį ne tik į tai, ką kalba pašnekovas, bet ir į tai, ką jam bekalbant veikia jo kūnas – judesius, įvairius gestus, laikyseną, veido išraišką, akių judesius ir pan., taip pat ir į balso charakteristikas. Kam viso to gali prireikti? Nagi tam, kad galėtume geriau suprasti, kas iš tiesų vyksta žmonių, su kuriais tuo metu bendraujame, galvose – t.y., ką jie galvoja, ką jaučia, kokiais požiūriais vadovaujasi, ir ar tai, ką sako, yra tikrai tai, ką jie ir nori pasakyti. Kad mintys bei emocijos ir kūnas yra tarpusavyje susiję, tikriausiai abejonių nekyla – štai iš susitikimo su klientu grįžo kolega: iš jo nuleistų pečių, surauktos kaktos ir „nukabintos nosies“ suprantame, kad jam atrodo, jog susitikimas nepavyko ir jis jaučiasi prastai; o štai po pokalbio su vadovu į kabinetą tiesiog įskrenda bendradarbė, ji šypsosi ne tik lūpomis – visu veidu, ir net klausti nereikia, kokį atlikto darbo įvertinimą ji išgirdo, ir ar tas įvertinimas jai yra svarbus. Dar daugiau – bent jau šiais abiem minėtais atvejais būtent tai, ką kalbėjo kūnas, buvo nulemta vidinės žmogaus būsenos, t.y. jo minčių ir emocijų, kurias tos mintys jam sukėlė.

Bet – tikriausiai susimąstėt kada – jei kalba kito žmogaus kūnas, tai gal kalba ir mano paties? Skaityti daugiau……

Vienąkart netyčia užkliuvau už nepažįstamo žmogaus žodžių. Na, tai nutiko facebook’e, kur visko pasitaiko , ir tai buvo eilėraštis. Per pusvalandį sudėliojau savaip. Matyt, ne tokia jau svetima tema pasitaikė … (O kam gi ji svetima?) Pratęskite ir jūs, jei ne čia, tai kažkur kitur, jei ne apie tai, tai apie kažką kita – tai, kas jums rūpi... Na, o atspirties taškas – štai nuo ko tai prasidėjo: Skaityti daugiau……

Jei į darbo su personalu reikalus pažvelgtume darbdavio akimis, greit suprastume, kad darbuotojo noras dirbti yra ne ką mažiau svarbus nei jo sugebėjimas padaryti tai, ko iš jo tikimasi. O gal net ir dar svarbesnis. Kitaip sakant, tai – motyvacijos klausimas. Ir jis rūpi kiekvienam vadovui, vos tik jis tampa vadovu. Na, o jeigu vadovavimas nėra jūsų pagrindinis darbas, jei tiesiog esate komandos narys, specialistas, svarstydamas apie tai, kas gali skatinti žmones efektyviau dirbti, dažniau galvoje turite save nei kitus.

Kartą vienas vadovas paklausė, ką daryti, kad darbuotojas būtų motyvuotas dirbti? Ir pats atsakė į šį klausimą – „Nieko! Vadovas nieko neturi daryti, paprasčiausiai į darbą reikia priimti tik tuos, kurie nori dirbti, ir nebus jokių problemų. Motyvacija – kiekvieno darbuotojo asmeninė problema.“ Skaityti daugiau……

Kažkada seniai, dar studijų laikais, draugai man uždavė įprastą klausimą: „Ką veiksi sekmadienį? Ar turi kokių planų?“. Kaip nekaltai paklausė, taip nekaltai ir atsakiau: „Taip, ketinu pa-nieko-paneveikti“. Kadangi iš tiesų būtent taip ir ketinau praleisti ilgai lauktą laisvadienį. Nebeprisimenu dabar, ką veikiau tuomet išties, bet tąkart taip spontaniškai gimęs žodis-naujadaras įstrigo atmintin ir dar ilgai buvo mėgiamas ir naudojamas. Pa-nieko-paneveikti! Ir kas gali būti šauniau? Galima vienam, arba keliese. Nori – drybsai ant sofutės, susisukęs į šiltą apklotą, gurkšnoji arbatą ir skaitinėji tai šį, tai tą; nori – paspoksai televizorių valandžiukę, arba tiesiog stebi varnas ant kaimynų stogo… Netinka? Na, tuomet persikeli į kitą kampą – truputį pasiuvinėji, truputį papaišai, paieškai lentynose šio bei to, pasimatuoji kokį seniai užmirštą drabužėlį, randi šokoladą ir eini gaminti kokio ypatingo skanėsto skambant geriausiai tos dienos muzikai… Netinka ir tai? Pasirinkite bet ką, kas tik šauna į galvą, ir ko labiausiai norėtumėt kaip tik tą akimirką. Labiausiai. Na, bet tik – nieko tokio, kas reikalautų valios pastangų ar pasiruošimo. Pa-nieko-paneveikimas tuo ir yra ypatingas – jis turi lietis savaime. Ne tu jį veiki – jis tave veikia… Skaityti daugiau……

Pavasaris šiemet vėluoja. Ypač pajūry. O kad ir saulutės, ir gryno oro vis tik norisi, ieškodama užuovėjos įsitaisau vienos kavinės terasoj ir, gurkšnodama arbatą, bandau skaityti knygą. Bet dėmesys pagauna ką kita – tikrą, su niekuo nesupainiojamą pavasario kvapą…  Apsidairau. Prie gretimo stalelio kaip tik įsitaiso solidi pora – abu tokie gražūs, šviečiantys, abu “odiniai” – vyras smėlio odos švarku, moteris beveik baltu, ir abu besišypsantys – lyg vienas kitam, lyg visam pasauliui… Padavėja atneša vazelę, ir moteris pamerkia savo alyvų puokštę – tai mat iš kur tas pavasario kvapas… Beskaitydama vis dirsčioju ir grožiuosi: jie neskubėdami gurkšnoja kavą su brendžiu, toliau šypsosi ir tyliai kalbasi.  Net muzika tarsi specialiai jiems parinkta būtų – prancūzas sodriu žemu balsu kažką dainuoja apie moterį ir gėles. Bet daina baigiasi. Moteris nuo gretimo stalelio pakyla ir nueina kavinės vidun. Vyras tuo tarpu išsitraukia telefoną. Tylu, tad negaliu negirdėt: “Labas, brangioji, šiandien negrįšiu, užtruko derybos, ryt bus dar vienas susitikimas… Bučkis dukružei… Ir nepamiršk mano žuvyčių… “…  Kažkas pasirūpina muzika, ir prancūzas sodriu balsu ima dainuoti apie gyvenimą. Moteris baltu švarku grįžta atgal. Vyras paduoda jai taurę, ir jie ilgai žiūri vienas į kitą. Pūsteli vėjelis, vėl iki manęs atnešdamas tą svaigų alyvų kvapą. Pavasaris. Šiaip ar taip – šaltas, bet pavasaris…