Psichologija Kasdien

Paieškokime racionalaus sprendimo – sakome kolegai, kai norime išspręsti problemą.

Kuris būdas racionalesnis? -  svarstome rinkdamiesi vieną, mums tinkamiausią būdą iš kelių galimų variantų, pvz. kaip skaičiuoti projekto sąnaudas.

Racionaliau organizuojant skyriaus darbą būtų galima sutaupyti laiko, ir nebereikėtų samdyti dar vieno darbuotojo – siūlome savo sprendimą ir jį paremiame stebuklingu „racionaliau“. Nes „racionalu“ – tai yra „gerai“: labiau apskaičiuota, patikrinta, apgalvota ir  logiškai pagrįsta. Skaityti daugiau……

Paprastai manome, kad tiems, kas be didelio vargo gali įsiminti ir atgaminti begalę informacijos, yra gerai. Tai ypač aktualu, kai dirbant susiduriama su įvairiais numeriais, registrais, kodais, tarifais, nutarimais, jų pakeitimais ir t.t.. Atrodo, lyg ir kuo daugiau sugebame prisiminti, tuo geriau. Bet ar visada galioja ši taisyklė? Skaityti daugiau……

Kažkada labai seniai, kai dar mokiausi vidurinėje mokykloje, kaip ir daugelis paauglių, nemėgau jokių privalomai brukamų taisyklių. Etiketo taisyklės pirmiausiai asocijavosi kaip tik su tuo, vadinasi, ir jos pateko į tą „nereikalingų reikalavimų“ rinkinį, kuris ilgam buvo nukištas kažkur kuo toliau. O va psichologija – čia jau kas kita, juk tai – įdomioji ir tiek daug lemianti bendravime ir šiaip gyvenime disciplina. Ji turėtų padėti pasiekti tai, ko nori, ir, žinoma, ją išmanydamas gali greit išmokti gerai jaustis tarp žmonių… Skaityti daugiau……

Seniai seniai gyveno vienam kaime senis. Kartą, beeidamas iš savo laukų po darbo namo jis pamatė pakelės krūmokšniuose įstrigusį ir vijokliuose įsipainiojusį gražų nediduką paukštį. Senis kaip tik apie vakarienę svajojo, tad kaip mat sumetė, jog tai galėtų būti puikus kepsnys. Išpainiojo paukštį, pasikišo po ranka, ir nešasi namo. Tik staiga girdi – paukštis žmogaus balsu prašneko.

„Paleisk mane, seni, – ėmė prašyti jis, – aš esu mažas, menka tau vakarienė iš manęs bus, geriau aš tau tris vertingus patarimus duosiu“.

Pagalvojo pagalvojo senis, ir nusprendė, kad protingi patarimai būtų gerai, o jei paukštis kalbėt moka, tai neprastas, matyt, yra, tad sutiko. „Gerai, klok“, – tarė jis, ir paleido paukštį.

„Pirmas patarimas: niekada netikėk aklai, koks autoritetas tau ką besakytų – visada galvok ir savo galva. Ar geras patarimas, seni?“

„Na, gal ir geras, bet tai nieko ypatinga, aš irgi taip savo vaikams sakau.“

„Gerai… Antras patarimas: visada žinok savo galimybių ribas, ir įvertink jas prieš ką bedarydamas. Ar geras šitas patarimas, seni?“

„Geras, geras…, – senis jau nuliūdo, kad nieko ypatinga neišgirdo.

„O trečias patarimas: jei ką gero kam padarei – niekada nesigailėk to“. Pasakė paukštis taip, ir nuskrido. Užlėkė jis ant šakos aukštai, ir ten saugiai tupėdamas ėmė juoktis iš senio: – „Kvaily tu kvaily, paleidai mane, o galėjai ir vakarienę turėt, ir dar turtingiausiu apylinkėj tapti… Aš gi savo skilvyje nešioju dideliausią brangakmenį… Kvaily tu kvaily…“

Persmelkė senį baisus netekimo jausmas. Jis ir taip jau buvo bepradedąs graužtis, kad už seniai žinomus patarimus paukštį paleido… Įširdo jis ant savęs ir ant paukščio, ir ėmė iš to piktumo paukštelį vytis, į medį aukštyn lipti, grasindamas pagauti jį ir sprandą nusukti. Bet paukštis tik plast – vis aukščiau, vis aukščiau… , ten, kur šakelės visai jau plonytės… Senis – iš paskos…

Triokšt! Neišlaikė šaka sunkaus senio, ir nukrito jis žemyn. Guli ant žemės, dejuoja, vos kvapą atgauti gali. Čia paukštis nusileido prie pat senio ausies ir sako jam: „Atsimeni, pirmas patarimas koks buvo? Netikėk, jei kas ką sako, pagalvok pats. Na, kaip gi aš galėčiau turėt didelį brangakmenį skilvyje – aš gi toks mažas! Ir neskraido paukščiai su sunkias akmenim savo viduje, sparneliai nepakeltų… O antras patarimas – atsimeni? Įvertink savo galimybių ribas. O tu? Sunkus gi esi, bet lipai į viršūnę, kur tik mažas paukštelis tegali išsilaikyti. Trečias patarimas… Sakiau, niekada nesigailėk, jei kam ką gero padarei. Man gyvybę dovanojai, gera padarei. Ačiū tau už tai. Bet netrukus pasigailėjai… dėl netikros naudos… Ir dar sakei – žinomi tau tie patarimai, nieko ypatinga. Juk svarbu ne žinoti, svarbu jais naudotis – tik tada jie atneša naudą ir ypatingais pavirsta.“

Prieš keletą dienų sugrįžo nežinia kur visą vasarą bastęsi kėkštai. Dabar jie vėl malasi vos ne tiesiai prieš nosį visur aplinkui – kad tik būtų pastebėti. Ot pamaivos… Juk žino, matyt, kokie gražūs tie jų ryškiai mėlyni sparnai – nėra ko nė lyginti nei su varnom, nei su žvirbliais, kurių čia pilni kiemai. Smagu juos stebėti. Bet ne ką mažiau smagu stebėti ir juos stebinčius . Įdomiausia, kad žmonės, žiūrėdami į juos, ima šypsotis ir kuo aiškiausiai gėrisi jais taip, kad net patys gražūs pasidaro – lyg būtų veidrodžiai, atspindintys tą turkio mėlynumo ir raudonai rusvos spalvos margumą. “Mama! Spalvotas paukštis!” -  maža mergaitė didelėm didelėm akim rodo mamai kėkštą, nutūpusį tiesiai prie jų, – “Kaip gražu…”  “Man irgi gražu”, – sako mama ir išskleidžia didelį tokio pat mėlynumo skėtį, – “žiūrėk, kokį nusipirkau, patinka?”   “Patinka. Ar tai tie paukščiai atnešė mėlyną madą?”

Man irgi patinka. Spalvoti paukščiai. Ir visa kita. Ypač rudenį.

Nesvarbu, kokiam žmonių kolektyvui – įmonei, vienam jos padaliniui ar sporto komandai – vadovautų, vadovas visuomet yra atsakingas už bent jau du dalykus: rezultatą, kuris bus pasiektas, ir žmones, kurie to rezultato jo vadovaujami siekia. Galutinis tikslas dažniausiai būna būtent tam tikras rezultatas, tačiau tai, kaip ir kokį jį pavyks pasiekti, visuomet daugiau ar mažiau priklauso nuo to, kokie žmonės tai daro. Tiksliau – nuo tų žmonių, tai yra darbuotojų, žinių, gebėjimų, įgūdžių, motyvacijos bei nuostatų. Net ir labai kruopščiai renkantis ir priimant į darbą vien „tinkamiausius“ žmones, niekas negali užtikrinti, kad, kurį laiką padirbę, jie tokiais ir liks. Ir atvirkščiai – visi žinome pavyzdžių, kai neturintis reikiamų kompetencijų žmogus, patekęs pas tinkamą vadovą, įgauna tas kompetencijas ir pasiekia puikių rezultatų. Kaip tik todėl ir pabandykime išsiaiškinti, ką tai reiškia, darbuotojų ugdymo prasme, būti geru vadovu… Kitaip sakant – ką toks vadovas daro ar gali padaryti siekdamas, kad jo komanda vis stiprėtų. Skaityti daugiau……

Dirbate su klientais? Ištisom darbo dienom bendraujate? Rengiate prezentacijas,  dažnai tenka kalbėti viešai? Vadinasi, jau pats darbo pobūdis skatina domėtis tais dalykais, kurie gali pagerinti bendravimą ir padėti pasiekti tai, ko nori. O jei dar ir stipri vidinė motyvacija, tarsi nesustojantis varikliukas, gena ieškoti vis „ko nors įdomesnio“, tuomet, žiūrėk, akis jau ir ieško „gudresnių“ pavadinimų… Gali būti, kad jus sudomino ir tos trys raidės – NLP. Nors iš esmės tai nėra nauja mokymų kryptis, kaip nėra nauja ir pati teorija, pas mus daugeliui jau pats NLP terminas, o juo labiau – jo taikymo galimybės – kelia daugybę klaustukų. Taigi, šiek tiek apie tai, kas tai yra. Skaityti daugiau……

Įsivaizduokite, kaip jaustumėtės, jei vieną rytą atsikėlę neberastumėte nei vieno veidrodžio… Tikriausiai labai norėtųsi pasižiūrėti bent į kokią šukę, atspindį lange, televizoriaus ar kompiuterio ekrane, ar dar kur nors, kur tik būtų įmanoma pasitikrinti – ar aš esu toks, koks manau, kad esu. Veidrodis mums duoda puikų objektyvų grįžtamąjį ryšį – be vertinimų, komentarų ir patarimų, be jokio išankstinio nusistatymo paguosti ar pamokyti – todėl norėdami gauti atsakymą į šį klausimą, pirmiausiai ir kreipiamės į jį. Jei nerastume jokio veidrodinio paviršiaus – ką darytume tuomet? Greičiausiai kreiptumėmės į artimiausius žmones, prašydami „atspindėti“ mums: „Pažiūrėk – kaip aš atrodau?“ arba „Ar viskas gerai?“. Kam yra tekę „pabūti veidrodžiu“ žino, kad tai nėra lengva: taip ir knieti išsakyti savo nuomonę („čia labiau tiktų …“ , „man tai patinka, kai…“) arba, atvirkščiai, šis darbas atrodo beprasmis, todėl norisi tiesiog mestelti „viskas čia gerai“ įdėmiau net nepažiūrėjus. Skaityti daugiau……

Kai kuriose situacijose klausome, girdime ir suvokiame tarsi savaime, be pastangų. Garsai (tai gali būti ir kalba, ir muzika bei dainavimas, ir gyvūnų ar įvairių prietaisų skleidžiami garsai) patraukia dėmesį patys. Jiems tai pavyksta todėl, kad jie yra, pavyzdžiui, labai stiprūs arba, atvirkščiai – labai silpni; itin gerai pažįstami, kažką primenantys arba, atvirkščiai – visai nauji ir nepažįstami; todėl, kad mums jų nešama informacija yra svarbi ir laukiama; todėl, kad būtent tuo metu mūsų dėmesys yra “laisvas”, neturi ką veikti, ir todėl “gaudo” iš aplinkos viską…Toks klausymas vadinamas pasyviu. Jis “įsijungia” ir “išsijungia” priklausomai nuo garsų svarbos ir mūsų vidinės būsenos, tačiau mes jo nevaldome. Jei tik imame dėti pastangas – sukaupiame dėmesį, stengiamės įsigilinti, nieko nepraleisti, suprasti ir pan. – vadinasi, imame klausyti kitaip, ir tai jau vadinama aktyviu klausymu. Skaityti daugiau……

Sėdžiu prie kompiuterio. Tai yra – esu užsiėmusi. Ir visai nesvarbu, kuo. Svarbiausia, kad man tai – veiksmas, kuriame dabar esu paskendusi. Viskas einasi kuo puikiausiai. Bet kūrybišką tylą nutraukia tokie pažįstami garsai – trekšteli durų užraktas ir „maximinių“ pirkinių maišelių šlamesys nučiužena virtuvės link. Instinktyviai, tarsi norėdama apsaugoti savo teritoją, pasispiriu koja ir su visa ratukine kėde pasiekiu savo kambario duris ir tylutėliai uždarau jas. Skaityti daugiau……