Psichologija Kasdien

Dirbate su klientais? Ištisom darbo dienom bendraujate? Rengiate prezentacijas,  dažnai tenka kalbėti viešai? Vadinasi, jau pats darbo pobūdis skatina domėtis tais dalykais, kurie gali pagerinti bendravimą ir padėti pasiekti tai, ko nori. O jei dar ir stipri vidinė motyvacija, tarsi nesustojantis varikliukas, gena ieškoti vis „ko nors įdomesnio“, tuomet, žiūrėk, akis jau ir ieško „gudresnių“ pavadinimų… Gali būti, kad jus sudomino ir tos trys raidės – NLP. Nors iš esmės tai nėra nauja mokymų kryptis, kaip nėra nauja ir pati teorija, pas mus daugeliui jau pats NLP terminas, o juo labiau – jo taikymo galimybės – kelia daugybę klaustukų. Taigi, šiek tiek apie tai, kas tai yra. Skaityti daugiau……

Įsivaizduokite, kaip jaustumėtės, jei vieną rytą atsikėlę neberastumėte nei vieno veidrodžio… Tikriausiai labai norėtųsi pasižiūrėti bent į kokią šukę, atspindį lange, televizoriaus ar kompiuterio ekrane, ar dar kur nors, kur tik būtų įmanoma pasitikrinti – ar aš esu toks, koks manau, kad esu. Veidrodis mums duoda puikų objektyvų grįžtamąjį ryšį – be vertinimų, komentarų ir patarimų, be jokio išankstinio nusistatymo paguosti ar pamokyti – todėl norėdami gauti atsakymą į šį klausimą, pirmiausiai ir kreipiamės į jį. Jei nerastume jokio veidrodinio paviršiaus – ką darytume tuomet? Greičiausiai kreiptumėmės į artimiausius žmones, prašydami „atspindėti“ mums: „Pažiūrėk – kaip aš atrodau?“ arba „Ar viskas gerai?“. Kam yra tekę „pabūti veidrodžiu“ žino, kad tai nėra lengva: taip ir knieti išsakyti savo nuomonę („čia labiau tiktų …“ , „man tai patinka, kai…“) arba, atvirkščiai, šis darbas atrodo beprasmis, todėl norisi tiesiog mestelti „viskas čia gerai“ įdėmiau net nepažiūrėjus. Skaityti daugiau……

Kai kuriose situacijose klausome, girdime ir suvokiame tarsi savaime, be pastangų. Garsai (tai gali būti ir kalba, ir muzika bei dainavimas, ir gyvūnų ar įvairių prietaisų skleidžiami garsai) patraukia dėmesį patys. Jiems tai pavyksta todėl, kad jie yra, pavyzdžiui, labai stiprūs arba, atvirkščiai – labai silpni; itin gerai pažįstami, kažką primenantys arba, atvirkščiai – visai nauji ir nepažįstami; todėl, kad mums jų nešama informacija yra svarbi ir laukiama; todėl, kad būtent tuo metu mūsų dėmesys yra “laisvas”, neturi ką veikti, ir todėl “gaudo” iš aplinkos viską…Toks klausymas vadinamas pasyviu. Jis “įsijungia” ir “išsijungia” priklausomai nuo garsų svarbos ir mūsų vidinės būsenos, tačiau mes jo nevaldome. Jei tik imame dėti pastangas – sukaupiame dėmesį, stengiamės įsigilinti, nieko nepraleisti, suprasti ir pan. – vadinasi, imame klausyti kitaip, ir tai jau vadinama aktyviu klausymu. Skaityti daugiau……

Sėdžiu prie kompiuterio. Tai yra – esu užsiėmusi. Ir visai nesvarbu, kuo. Svarbiausia, kad man tai – veiksmas, kuriame dabar esu paskendusi. Viskas einasi kuo puikiausiai. Bet kūrybišką tylą nutraukia tokie pažįstami garsai – trekšteli durų užraktas ir „maximinių“ pirkinių maišelių šlamesys nučiužena virtuvės link. Instinktyviai, tarsi norėdama apsaugoti savo teritoją, pasispiriu koja ir su visa ratukine kėde pasiekiu savo kambario duris ir tylutėliai uždarau jas. Skaityti daugiau……

Kai gavau  pasiūlymą paruošti straipsnį apie atostogas, apsidžiaugiau – juk rašyti apie atostogas beveik taip pat puiku kaip atostogauti J ! Tačiau kai po poros valandų atkeliavo patikslinimas, jog tai turėtų būti būtent atostogų planavimo tema, staiga pajutau, kaip to smagaus nusiteikimo kreivė ėmė leistis žemyn… Kas atsitiko, – pamaniau, – juk nesuplanuotų atostogų būti iš viso negali, jos paprasčiausiai taip niekada ir neprasidėtų… Bet, šiaip ar taip, šitas emocinis “subangavimas” davė dingstį kaip tik į tai truputėlį ir pasigilinti. Skaityti daugiau……

Ar kada nors esate sakęs kalbą stovėdamas ant kėdės? Ne? Vadinasi, laikas prisiminti vaikystę (na, jei sakėte, tai, ko gero, ir taip prisiminėte…). Ir tą eilėraštuką, kurį tėvai taip norėjo kad padeklamuotumėt visų svečių akivaizdoj… O kad būtumėt geriau matomas ir „solidžiau“ atrodytumėt, tuomet – na va, pamažu jau prisimenat – jus ir užkėlė ant kėdės… Skaityti daugiau……

Kažkoks budistų išminčius sakė, kad iš visko gali kažko išmokti. Taigi, šįryt gavau gėlės pamoką. Ji visa dabar, ta mano kalnų žibuoklė, apsipylusi žiedais – pačiame žydėjime… Bet kai kurie žiedeliai, iš arti gerai pažiūrėjus, ima darytis jau nebe pirmos jaunystės grožio. Saugoti juos? Juk iš toli – gražu. O gal nuskinti ir numesti? Kelias dienas saugojau. Bet kai šiandien neapsikentusi nukirpau tuos, kurie jau visai sudžiūvę, spėkit, ką radau po apačia? Kreivai susisukusius, išsiklaipiusius, negalėjusius normaliai išsiskleisti naujus žiedelius. Dabar skinu viską, kas jau nėra super grožio, ir tai „atsiperka“ naujais pumpurais. Va ir galvoju – juk kartais išties mums sunku išmesti, atsisakyti kažko, liautis ką darius, kas jau nebereikalinga… o po apačia laukia savo valandos kažkas kita.

Dirbu – sėdžiu įbedusi žvilgsnį į kompiuterio ekraną ir maigau klaviatūrą. Vienas dokumentas, antras, trečias… Jų čia visa šūsnis. Abejingai dėbteliu į tą krūvą, ir dirbu toliau –  neskubėdama, lėtai, netgi vangokai. Kitaip „nesigauna“: ketvirta valanda po pietų, pats tas laikas, kai viskas sulėtėja. Žinau, kad tokiu tempu besitvarkydama sugaišiu dar mažiausiai penkias valandas. Taip pat žinau, kad vienaip ar kitaip tą darbą reikia padaryti šiandien – ryt ryte turiu išsiųsti klientui. Na ir kas, manau, bene pirmas vakaras, praleistas taip. Nieko džiuginančio, bet ir jokios tragedijos. Tiesiog tingiai dirbu toliau. O kur skubėti? Jokio skirtumo – ar padarysiu iki devynių, ar iki dešimtos. Bet kokiu atveju – padarysiu. Skaityti daugiau……

Kas tai yra kūno kalba, daugelis esame girdėję. Įvairiuose seminaruose bei kursuose, kuriuose mokoma bendravimo meno subtilybių, raginama atkreipti dėmesį ne tik į tai, ką kalba pašnekovas, bet ir į tai, ką jam bekalbant veikia jo kūnas – judesius, įvairius gestus, laikyseną, veido išraišką, akių judesius ir pan., taip pat ir į balso charakteristikas. Kam viso to gali prireikti? Nagi tam, kad galėtume geriau suprasti, kas iš tiesų vyksta žmonių, su kuriais tuo metu bendraujame, galvose – t.y., ką jie galvoja, ką jaučia, kokiais požiūriais vadovaujasi, ir ar tai, ką sako, yra tikrai tai, ką jie ir nori pasakyti. Kad mintys bei emocijos ir kūnas yra tarpusavyje susiję, tikriausiai abejonių nekyla – štai iš susitikimo su klientu grįžo kolega: iš jo nuleistų pečių, surauktos kaktos ir „nukabintos nosies“ suprantame, kad jam atrodo, jog susitikimas nepavyko ir jis jaučiasi prastai; o štai po pokalbio su vadovu į kabinetą tiesiog įskrenda bendradarbė, ji šypsosi ne tik lūpomis – visu veidu, ir net klausti nereikia, kokį atlikto darbo įvertinimą ji išgirdo, ir ar tas įvertinimas jai yra svarbus. Dar daugiau – bent jau šiais abiem minėtais atvejais būtent tai, ką kalbėjo kūnas, buvo nulemta vidinės žmogaus būsenos, t.y. jo minčių ir emocijų, kurias tos mintys jam sukėlė.

Bet – tikriausiai susimąstėt kada – jei kalba kito žmogaus kūnas, tai gal kalba ir mano paties? Skaityti daugiau……