Psichologija Kasdien

apie kasdienius dalykus – paprastai

7 EQ lavinimo žingsnelis: Žiūrėk plačiau – matyk kitus

Anksčiau aptarti emocinių kompetencijų lavinimo žingsniai (pažink save ir modeliuok save) siejami su taip vadinamu asmeniniu EQ arba asmeniniu intelektu. Šios “rūšies” intelektas įgalina mus suprasti ir valdyti pačius save, o suprasti kitus žmones turėtų pagelbėti tarpasmeninis intelektas. Priminsiu, kad autorius, pirmas paminėjęs taip vadinamas intelekto dalis, buvo L.Gardner – jis sukūrė daugybinį intelekto modelį ir prie mums labiau įprastų loginio-matematinio, erdvinio, kalbinio, muzikinio intelekto formų pridėjo dar kinestetinį (kūno) intelektą, asmeninį intelektą ir tarpasmeninį intelektą. Du pastarieji apima tai, ką dabar vadiname emociniu intelektu. Skaityti daugiau……

emocijų valdžia (ar valdymas?),visa kita. Parašė Eglė Masalskienė. Komentarų dar nėra

3-4-5-6 EQ lavinimo žingsneliai: Eksperimentuok ir pasirink

Prisiminkime pirmuosius du žingsnelius lavinant emocines kompetencijas, kuriuos drauge galėtume pavadinti savęs pažinimu:

  • Pirmasis žingnelis lavinant EQ – pastebėk, atpažink ir pripažink savo emocijas (kaip dabar jaučiuosi? ką dabar jaučiu?).
  • Antrasis žingsnelis – išskirk besikartojančias schemas (kai darau tai – jaučiuosi taip; kai jaučiuosi taip – darau tai).

Pratindamiesi tai daryti įgundame nuolat užduoti sau klausimą “KAS su manimi vyksta?”, o atsakydami į jį išmokstame vieną vertingiausių dalykų – pažinti save (kas man būdinga?).

Tačiau savęs pažinimu saviugda nesibaigia 😉 Skaityti daugiau……

emocijų valdžia (ar valdymas?). Parašė Eglė Masalskienė. Komentarų dar nėra

Emocinio raštingumo pamokėlė Nr. 2: Atpažink schemas ir pastebėk impulsus

Jau aptarėme pirmą žingnelį lavinant EQ  pastebėk, atpažink ir pripažink savo emocinę savijautą.

Pirmosios pamokėlės pabaiga buvo tokia: įprask būti pastabus – atskirk, kur situacija, kur mintis, kur emocija.

Jei pirmąją pamoką įsisavinote, paklaustas “kaip jautiesi?” turėtumėte atsakyti, pvz.: “man liūdna” arba “pykstu”, “nerimauju” …

Tiesa, yra keletas niuansų, susijusių su mūsų įpročiais,ir kultūra:

Skaityti daugiau……

emocijų valdžia (ar valdymas?). Parašė Eglė Masalskienė. Komentarų dar nėra

Emocinio raštingumo pamokėlė Nr. 1: Pastebėk, ką jauti

Negali valdyti to, ko nė nepastebi esant. Tad pirmasis žingsnelis į EQ lavinimą ir būtų: pastebėk, atpažink ir pripažink savo emocijas; tuomet atskirk: situacija – mintis – emocija.

Pastebėk: Pamėginkite keletą dienų vis paklausti savęs “kaip dabar jaučiuosi?” arba “ką jaučiu dabar?”. Įprastai mes sau tokių klausimų neuždavinėjame, tai būtų tik kaip pratimas, treniruojantis savistabą. Daugelis žmonių, paklausti kaip jaučiasi, sako, pvz.: Skaityti daugiau……

emocijų valdžia (ar valdymas?). Parašė Eglė Masalskienė. Komentarų dar nėra

Kiek emocinių kompetencijų mums reikia? (trumpai apie tai, kas vadinama EQ)

“Ne, tikriausiai man to nereikia – aš juk ne vaikų darželio auklėtoja… ir ne psichologas…”, – galite pagalvoti. Bet… nebent… gal norėtumėte lygiaverčiai naudotis visomis savo smegenimis, net tik “racionaliosiomi”, ir net paprašyti abiejų savo smegenų pusrutulių “komunikuoti” tarpusavyje? Sako, tada gimsta geriausi sprendimai: kairioji mūsų smegenų pusė labiau atsakinga už kalbą, logiką, o dešinioji – už vaizdinius, jutimiškai ir intuityviai suvokiamus dalykus. Žiūrint “vadybiškai”, jei jau turi resursą, neprotinga jį laikyti nenaudojamą – vis tiek vietą užima ir valgyt prašo…

Protas ir emocijos: IQ ir EQ Skaityti daugiau……

emocijų valdžia (ar valdymas?). Parašė Eglė Masalskienė. Komentarų dar nėra

Stresas. Kaip padėti sau?

Apie stresą dabar kalbėti įprasta: gyvenimo tempas, darbo problemos, persidengiančios funkcijos, terminai ir kiti suvaržymai, kurių negalime kontroliuoti, o dar tos emocijos bendravime – ir asmeniniame, ir net dalykiniame… Paprastai visi mes norime arba jausti jo mažiau (mažiau “stresuoti”), arba išmokti geriau su juo susitvarkyti (valdyti stresą). Geroji žinia: ir viena, ir kita padaryti galima. Bet… Skaityti daugiau……

emocijų valdžia (ar valdymas?). Parašė Eglė Masalskienė. 1 komentaras

Sakau, ką galvoju… Kaip skamba mano teiginiai?

Bendraudami mes keičiamės informacija. Vienas kažką pasako, tada kitas išsako savo nuomonę arba pateikia prašymą, nurodymą… Atrodo, viskas paprasta – tiesiog sakai, ką galvoji, ir tiek. Tačiau tikriausiai esate pastebėję, kad mintis ar idėja gali būti tokia laki, tokia nepagaunama, kad nė pats nežinai, kaip čia tiksliau išsireiškus. O juk svarbu dar ir kad kitas teisingai suprastų – ne tik pačią mintį, bet ir jūsų intensiją, ypač jei norite tartis, ką nors gauti, padaryti įtaką pašnekovo veiksmams. Tad dabar ir pasvarstykime, kaip formuluojame teiginius, kokie jie būna, ir kaip   skirtingas teiginio formas dažniausiai priima adresatas.

 

“TU” tipo teiginiai ir “AŠ” tipo teiginiai

Tikriausiai perskaitę šių dviejų tipų teiginių pavadinimus pagalvojote, kad “Aš” tipo teiginiai yra egoistiškai orietuoti į save patį, todėl jie bus nerekomenduojami. Dalis tiesos tame yra – Skaityti daugiau……

žmogus tarp žmonių. Parašė Eglė Masalskienė. Komentarų dar nėra

Stebuklinga klausimų galia

Kažkada labai seniai Sokratas, mokydamas savo mokinius, sukūrė savotišką mokymo metodą, kurį ir dabar naudojame pedagogikoje, psichologiniame konsultavime, psichoterapijoje. Jis būtinai įtraukiamas ir į koučingo (coaching) siūlomų pokalbio technikų sąrašą, nes puikiai atitinka ugdomojo vadovavimo (lietuviškas coaching atitikmuo) nuostatas: padėk žmogui augti pačiam, atskleisk jo potencialą, paskatink mąstyti – nes tik įvykus pokyčiams mąstyme įvyks pokyčiai elgesyje ir turėsime kitus rezultatus. Ši pokalbio technika (ar metodas) taip ir vadinama – “sokratiškas klausinėjimas” arba “Sokrato klausimai”. Visas sokratiškų klausimų gudrumas – paklausti mokinį taip, kad jis būtų priverstas galvoti pats, o ne laukti mokytojo teikiamos informacijos, ir kad jo atsakymas taptų atspirties tašku sekančiam mokytojo klausimui… Taip klausimas po klausimo mokinys “išmąsto” visa tai, ką tradiciškai dirbantis mokytojas papasakotų pats. Anot Sokrato, tik toks mokymas yra efektyvus, nes tik šitaip dirbant įmanoma palaikyti mokinio aktyvumą (tas svarbu pedagogams). Greta aktyvumo prisideda dar ir atsakomybė bei motyvacija daryti viską, kas paremtų išsakytas mintis: juk aš pats taip pasakiau (tai rūpi vadovams). O psichologai itin vertina sokratiškus klausimus dėl to, kad jie, o tiksliau – atsakymai į juos, leidžia atsakinėjančiam žmogui susivokti savo paties mintyse, ypač kai kalbame apie ne visai aiškiai suvokiamus motyvus.

 

Tačiau nebūtina būti nei filosofu, nei psichologu, kad galėtum pritaikyti tokį klausinėjimo metodą. Buityje mes dažnai tai darome, nė nesusimąstydami, kodėl ir kaip to metodo išmokome. Galbūt mėdžiojame savo mokytoją ar atkartojame vaikystės patirtį. Svarbiausia – naudojame tai dėl to, kad praktiškai tai pasiteisina. Skaityti daugiau……

žmogus tarp žmonių. Parašė Eglė Masalskienė. Komentarų dar nėra

Klausau. Girdžiu? Suprantu…

Senos knygos pasakoja, jog kartą Sokratui atvedė naują mokinį, degantį noru išmokti gražiai kalbėti. Filosofas, keletą minučių pasikalbėjęs su jaunuoliu, pasakė, jog už mokslą šiam reikėsią mokėti dvigubai. “Kodėl?” – paklausė būsimas mokinys. „Todėl, kad man teks tave mokyti dviejų mokslų, – esą atsakė Sokratas, – ne tik mokslo kalbėti, bet ir mokėjimo klausyti.“

 

Šiuolaikiniam žmogui mokėjimas klausyti taip pat labai reikalingas, tačiau ne kiekvienam sekasi juo pasinaudoti spontaniškai, savaime – jei neskiriam tam specialaus dėmesio. Juk gyvenimo tempas skatina mus judėti vis greičiau, o judėti – vadinasi, daugiau kalbėti, mažiau tylėti… Klausymas gi, atvirkščiai, mums siejasi su pauze, lėtėjimu. Skaityti daugiau……

žmogus tarp žmonių. Parašė Eglė Masalskienė. Komentarų dar nėra

Kaip kalbame kūno kalba

Kaip ir kitos mums žinomos gyvos būtybės, žmogus nuolat keičiasi informacija su savo gentainiais. Tik žmogus, būdamas sąmoninga būtybe, tai darydamas labiau įprato naudotis loginėmis sąvokomis. Paprastai juk sakome: “mes kalbamės”. Toks išsireiškimas,  jei suprasime jį visai pažodžiui, siūlo labiau nei kur kitur nukreipti dėmesį į pačią kalbą – t.y. žodžius, kuriuos pasakome. Kai kurie taip ir daro – jie klauso nepakeldami akių nuo laikraščio, tyrinėjamo dokumento arba tiesiog neskiria dėmesio “nereikšmingų” pokyčių pašnekovo veide bei stovėsenoje tyrinėjimui. Tačiau tikriausiai visi esame patyrę situacijų, kai kažkoks vidinis nujautimas, gal intuicija, perspėja: “čia kažkas ne taip”. O gal – atvirkščiai – apima pasitikėjimo, bendrystės pojūtis. Psichologai mano, kad tokia intuicija nėra joks mistinis šeštas pojūtis: greičiausiai tokį sprendimą priimame atsižvelgdami į daugybę ženklų (ir žodinių, ir nežodinių), kuriuos valingai ar nevalingai siunčia mums pašnekovas. Jei tuos ženklus susirenkame ir situaciją įvertiname sąmoningai, sakome: “supratau”. Jei dalį ženklų užfiksuojame, bet net nežinome, kad tai padarome, ir netyrinėjame tų ženklų protu, ateina tokios mintys: “intuicija sako, kad…” arba: “nujaučiu…”. Balso charakteristikos (tembras, greitis, tonas, pauzės…) ir kūno kalba (gestai, mimika, laikysena, taip pat išoriškai pastebimos fiziologinės reakcijos…) nors visada lydi žodžius, ne visada būna sąmoningai pastebėti ir įvertinti. Jei žmogus racionalesnis, dalykiškas, žodžių kalba jam atrodo aiškesnė. Skaityti daugiau……

žmogus tarp žmonių. Parašė Eglė Masalskienė. Komentarų dar nėra